www.kopos.lt
Straipsnio autorius Vytautas Pareigis

Kuršių nerija – labai svarbi migruojantiems ir perintiems paukščiams

Pro Kuršių neriją praeina "Baltosios – Baltijos" jūrų paukščių migracijų kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių sparnuočių.

Vandens paukščiai

Visa Vakarų Lietuva, o ypač tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių nusidriekusi Kuršių nerija yra labai svarbi traukiantiems paukščiams, o tuo pačiu – ir sparnuočių migracijų stebėtojams. Pastarąja prasme tai yra viena įspūdingiausių vietovių visoje Šiaurės Europoje. Pro šiuos krantus praeina vadinamasis Baltosios – Baltijos jūrų paukščių migracijų kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių sparnuočių. Dėl šios priežasties visame ilgame minėtame migracijų kelyje – Šiaurės Rusijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Kaliningrado srities, Lenkijos bei Vokietijos ir Danijos pakrantėse išsidėsčiusios ornitologinės ir paukščių žiedavimo stotys. Daugelis yra girdėję apie Ventės Rago ornitologinę stotį rytiniame Kuršių marių krante bei Kuršių nerijos rusiškoje dalyje esančią seniausią Europoje Rasytės (dab. Rybačio) biologinę stotį. Rečiau kas žino Neringoje įsikūrusią Juodkrantės paukščių žiedavimo stotį.

Dalis iš šiaurinių kraštų atskridusių sparnuočių pas mus lieka ir žiemoti. Ypač gausiai ties Kuršių nerija susirenka kai kurie vandens paukščiai. Baltijos priekrantėje tarp Juodkrantės ir Nidos kiekvieną žiemą praleidžia net kelios dešimtys tūkstančių nuo Baltosios, Barenco jūrų ir Arkties vandenyno krantų atkeliavusių ančių – nuodėgulių, tūkstančiai ledinių ančių, šimtai mūsuose retai besutinkamų narų, egzotiškai atrodančių alkų, taisčių, narūnėlių. Kol Kuršių marios neužšalusios, jų įlankose ar bent jau atvirose properšose būriuojasi iki keliolikos tūkstančių didžiųjų dančiasnapių, pulkai klykuolių. Virš šių ančių, laukdami patogios progos pačiupti užsižiopsojusį laimikį, dažnai sklando taip pat iš šiauresnių kraštų atlėkę jūriniai ereliai.

Vasarą Kuršių nerijoje lizdus krauna apie šimto rūšių paukščiai. Šiaipgi tarp čia perinčių paukščių ypatingų retenybių nėra daug. Tikra Neringos įžymybė, nors ir neįrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, yra netoli Juodkrantės įsikūrusi mišri pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija. Daugelis žmonių painioja garnius su gana panašiomis į juos gervėmis. Pastarosioms slapukėms nerijoje sunku rasti klampių pelkių ar kitų panašių perėjimui tinkamų vietų. Vistik dar 1995 vasaros pradžioje netoli Pervalkos buvo rastas tuščias gervės lizdas, o netoliese girdėti šių paukščių poros balsai. 2004–ųjų pavasarį vestuviniai gervių trimitai skambėjo netoli Nidos, pasienyje su Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas) kraštu.

Erelis – vapsvaėdis

Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis

Lietuviškoje Kuršių nerijos dalyje, tarp Pilkųjų kopų ir jūros iškeltoje didžiojoje gaudyklėje paukščiai rudeninių migracijų metu pastoviai žieduojami jau nuo 1962 metų. Čia darbuotis laikinai atvykdavo Ventės Rago ornitologinės stoties specialistai. Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis, kaip atskiras Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus padalinys, įsikūrė 1986–aisiais. Nuo 1998 metų paukščiai taip pat pradėti gaudyti ir žieduoti kelių šimtų metrų ilgio "voratinklinėse" gaudyklėse. Jos įrengtos netoli Juodkrantės, vaizdingos Kuršių marių pakrantės miške bei nendryne. Paukščiai su pertrauka vidurvasaryje jose gaudomi nuo kovo pabaigos iki lapkričio 1–osios, taigi, tiek pavasarinių, tiek rudeninių migracijų metu, taip pat – dalį vasaros. Didžioji gaudyklė, dar vadinama Rybačio tipo gaudykle, veikia rugsėjo – lapkričio mėnesiais. Iš viso per metus Neringoje yra apžieduojama 10–15 tūkstančių daugiau kaip 80 rūšių sparnuočių. Didžioji jų dalis – smulkūs giesmininkai – įvairių rūšių zylės, kikiliai, alksninukai, nykštukai, liepsnelės. Pradėjus gaudyti paukščius pamario nendryne, žieduojamųjų rūšių sudėtis išsiplėtė keletą kartų. Pasirodė, kad ne tik pro rytinį marių krantą, bet ir per Kuršių neriją migruoja daug krakšlių, nendrinukių bei kitokių drėgnų vietų paukščių.

Beje, sparnuočių migracijų metu Juodkrantės paukščių žiedavimo stotyje mielai laukiami savanoriai pagalbininkai – studentai, ornitologai mėgėjai. Čia jie gali įgyti daug ir vertingos lauko praktikos. Taigi, rimčiau paukščiais besidomintys ir bent šiokį tokį supratimą apie juos turintys žmonės gali paskambinti telefonu: 8–469–53151 arba kreiptis el. paštu pareigis@kopos.lt

Miško paukščiai – zylė

Kuršių nerijoje perintys paukščiai

Nerijos miškuose dažniausiai galima išgirsti kikilių, įvairių pečialindų, devynbalsių, zylių giesmeles. Šiaipgi sausi pušynai nelabai traukia sparnuočius. Gerokai daugiau paukščių rūšių krauna lizdus drėgnesniuose pamario miškuose, o ypač – senuose eglynuose apie Juodkrantę. Juose aptinkami į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti karveliai uldukai, daugelis giesmininkų rūšių, tame tarpe – retos šiaurinės pečialindos, mažosios musinukės. Nuo 2004–ųjų čia stebimos kelios perinčios baltabruvių nykštukų poros. Pastarieji paukščiai – ateiviai iš Pietų Europos, iki šiol mūsuose stebėti tik užklystantys migracijų metu.

Kuršių nerijoje peri kai kurie reti, saugomi, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti plėšrieji paukščiai. Solidžiausias šioje bendrijoje – jūrinis erelis. Atokesnėse miško vietose rasti 4 jų lizdai. Tiesa, vaikus kasmet išveda paprastai tik 2–3 erelių šeimos. Beje, Kaliningrado sričiai priklausančioje nerijos dalyje taip pat aptiktos kelios šių įspūdingų paukščių poros. Miškuose peri reti juodieji pesliai, sketsakaliai bei gerokai dažnesni paukštvanagiai, veisimosi metu stebėti vapsvaėdžiai. Labiausiai įprasti nerijos, kaip ir visos Lietuvos, plėšrieji sparnuočiai yra suopiai.

Kuršių nerijoje rastos gyvenančios tik dvi pelėdų rūšys – naminės pelėdos ir mažieji apuokai. Dar 1985 metų rudenį Juodkrantėje prie elektros stulpo buvo aptiktas negyvas didysis apuokas. Matyt, tai buvo praskrendantis ar šiaip klajojantis paukštis. Iš varninių šeimos nerijoje labai gausu pilkųjų varnų, nemažai kranklių, bet reta šarkų, kuosų ir kėkštų. Neringos gyvenvietėse gausu baltųjų kielių, varnėnų, langinių kregždžių, čiurlių. Čia vis dažnesni skardžiabalsiai giesmininkai svilikėliai.

Vandens paukčiai ir gražuolės urvinės antys

Atvirose ir augalijos požiūriu skurdesnėse vietose – palvėje, Pilkosiose kopose, apsauginiame pajūrio kopagūbryje peri kur kas mažiau ir sparnuočių rūšių. Greta tokiame kraštovaizdyje įprastų dirvinių vieversių, miškinių kalviukų, geltonųjų startų, kopagūbriuose gana dažnai galima pamatyti ir dirvoninius kalviukus. Kitur Lietuvoje – tai retas paukštis. Sausų šilų laukymėse, pajūrio palvėje dažnai girdima linksma miškinių vieversių – ligučių giesmelė, o pamario krūmynuose švilpauja raudongalvės sniegenos. Tarp kitko, tai ne tos įprastos, daugeliui pažįstamos ir gausiai pas mus žiemojančios juodagalvės sniegenos. Raudongalvės jų gentainės – vienos iš nedaugelio į Aziją migruojančių sparnuočių, žiemoti išlekiančios net iki Indijos.

Kuršių nerijos nendrynai nėra tokie platūs kaip augantys kitoje marių pusėje, Nemuno deltoje. Bet ir juose taip pat peri įvairios krakšlės, nendrinukės, žiogeliai, vandeninės vištelės. Ten pat lizdus krauna ausuotieji kragai ir bent 5–6 gulbių nebylių poros. Šiems paukščiams nelaimių pridaro kintantis marių vandens lygis. Jam pakilus, bangos dažnai paskandina jų lizdus ar nuplauna kiaušinius. Tai negresia pačioms gražiausioms ir spalvingiausioms Lietuvoje urvinėms antims. Mūsų krašte jos gyvena daugiausia Kuršių nerijoje, dar šiek tiek – rytinėse marių pakrantėse. Tai savotiški paukščiai, turintys ir žąsų, ir ančių išvaizdos bei savybių. Jų dydis – lyg stambių ančių, snapas – plokščias kaip ančių, o kojos – tvirtos kaip žąsų. Skrydyje – panašios į žąsis ir vaikus augina draugiškoje poroje kaip žąsys. Gi ančių gaigalai visam laikui palieka savo pateles vos joms sudėjus kiaušinius. Tikroms antims nėra būdinga ir beveik vienoda urvinių ančių poros narių išvaizda. Ypatingai įdomus jų būsto pasirinkimas. Buvo įprasta manyti, kad šios antys lizdus krauna urvuose bei po išvirtusių medžių šaknimis netoli vandens. Dažnai taip ir yra, bet neringiškės antys mieliau renkasi toli nuo marių, pušynuose po valomųjų kirtimų miškininkų paliktas šakų krūsnis, kerplėšas. Juodkrantėje jau daugelį metų tenka stebėti urvines antis perint visai neįprastose vietose – užunarviuose ant pastatų plokščių stogų, apleistuose balkonuose, po statinių pamatais. Tokių "urbanizuotų" paukščių laukia sunkus išbandymas – tik ką išsiritusių ančiukų nušokinėjimas iš didelio aukščio ant žemės ir jų pulkelio nuvedimas į marias. Deja, teko patirti, kad tai ne visuomet baigiasi laimingai. Būna, kad jaunikliai nukrenta ne ant pievos, o ant kokio šaligatvio. Į marias keliaujančią urvinių ančių šeimynėlę kartais išsklaido smalsūs ar "gelbėti" pasišovę žmonės.

Palvę ir pilkąsias kopas pamėgę paukščiai suka lizdus

Pilkųjų garnių ir Didžiųjų kormoranų kolonija

Juodkrantės pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija – didžiausia ir seniausiai, dar iš XIX a. žinoma šių paukščių perimvietė Lietuvoje. Beje, kormoranai joje gyveno ne ištisai. Dar užpraėjusio amžiaus pabaigoje vietiniai gyventojai sugebėjo išvyti kormoranus, kaip žvejų konkurentus. Bemaž šimtą metų tas miško plotas buvo tik pilkųjų garnių gyvenvietė, juodkrantiškių vadinama "garnynu". Pirmieji kormoranai čia grįžo 1989–aisiais. Jų lizdų skaičius kiekvienais metais didėjo, o garnių – liko daugmaž pastovus. 2005 m. kolonijoje perėjo apie 2800 porų kormoranų ir daugiau kaip 300 garnių porų. Vien tik žuvimis mintantys kormoranai pastaruoju metu tiek žmonėse, tiek žiniasklaidoje tapo pastovių svarstymų, ginčų ir skundų objektu. Kaip konkurentų jų nekenčia marių žvejai, dėl perimvietėje nudergto ir džiūvančio seno pušyno nemyli miškininkai ir šiaip didelė dalis žmonių. Tik kormoranams dėl to nei šilta, nei šalta. Radę puikias perėjimo ir maitinimosi sąlygas, šie paukščiai kol kas vis dar plečia savo koloniją. Kormoranų gausėja visoje Europoje, tad "susitarti" su jais Juodkrantėje irgi nebus lengva. Beje, išdžiūvusius kolonijos medžius uoksams išsikalti sėkmingai panaudoja gausiai Kuršių nerijoje gyvenantys įvairūs geniai – nuo žvirblio ūgio mažojo genelio iki varnos dydžio juodųjų meletų. Genių įrengtus būstus vėliau paveldi kiti taip pat įvairių dydžių uoksiniai paukščiai – nuo visur dažnų zylių ir varnėnų iki retų karvelių uldukų.

Gyvenimas Kormoranų kolonijoje

Nuo pat ankstyvo pavasario iki vidurvasario verda gyvenimas šiame paukščių mieste. Kormoranų ir garnių kolonija tapo savotiškais namais ir valgykla daugeliui kitų gyvūnų. Pavasarį į šių paukščių perimvietę kiaušiniauti sulekia būriai vietinių ir atvykėlių varnų. Ypač vikriai joms sekasi vogti kiaušinius iš gerokai žioplesnių garnių lizdų. Šio verslo sėkmė varnoms, o ir krankliams, garantuota. Anksčiau ar vėliau kieno nors pabaidyti lizdų šeimininkai atidengia dėtis sparnuotiems vagims. Gegužės, o dar labiau – birželio mėnesį, paukščių kolonijoje lyg restorane puikiai gyvena ten pat urvus išsikasusios lapės. Tuo laiku lizduose dažnai nebeišsilaiko tarpusavyje susipešę jaunikliai, ypač atžagarų būdą turintys garniukai. Žodžiu, šviežia mėsa lapėms krenta tiesiog iš dangaus... Taip pat ant žemės patenka nemažai jaunikliams į lizdus atneštos žuvies. Tuo pasinaudoja šernai, mangutai ir tos pačios lapės. Gana uoliai iš kormoranų lizdų iškritusią žuvį renka garniai. Tuo tarpu patys kormoranai, būdami aukščiausios klasės žvejais, niekada nesivargina rinkti savo vaikų išbarstytas žuvis.



Apgyvendinimo informacijos paieška Išsami paieška

Į viršų

Tweet
Google
 

© Šio tinklapio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso tinklapio savininkui. Tinklapio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tinklapio administratorius: info



Virtualios 3D panoramos  Aktyvus poilsis Jums  Vaikiški drabužiai internetu  Dovanėlės sužadinti aistrą 
Virtualus žurnalas Vaiva.lt  Kalbos praktikos centras Lingualit  Kelionių agentūra PegasusTour