inc

Atnaujinta 2007-03-19

GAMTOS PASAKA IR TOS PASAKOS GAMTA


    Kasmet žmonės rašo žemės diktantą. Reikli ir griežta mokytoja Gamta atidžiai viską peržiūri, patikrina ir neskubėdama rašo pažymį - tik patenkinamai... Yra klaidų!

    Mes gimstame, augame, bręstame, senstame ir, apsukę didesnį ar mažesnį ratą planetoje, nukeliaujame į nebūtį. Mus keičia kiti, ir taip be paliovos. Per savo neapdairumą, labai didelį rūpinimąsi savimi, energingą aplinkos teršimą patekome į gana keblią padėtį. Nesuvokę savo paskirties ir išdavę žemės dėsnius, nusiaubėm gamtą ir metėm iššūkį mūsų pačių buvimui...

    M. K.Čiurlionio “Pasakos“ alsinančios kaitros išdegintame mieste, paauksuotais bokštais ir aitriai blizgančiomis iškabomis išblėsusios, “be minties”, praeivių akys. Vienas tačiau klausia: “Bičiuli, pasakyk man, kaip žalia spalva atrodo? - ir tąsyk paaiškėja, kad niekur mieste nėra medelio, jokio žolės stiebelio, - ir baisus žalumos, gamtos ilgesys apima”...

    Žmonės ieško kitokio gyvenimo, gaivios žalumos, kur galėtų atsikvėpti, pailsėti, pasijusti natūraliai,- ir neranda, lieka susvetimėjusiame, nors ir pačių sukurto miesto gatvėje nuvargę, pasenę, pasilikę su savo ieškojimo troškuliu.

    Ieško... Kiekvienas savaip, vis kitaip ir individualiai. Viena yra surasti, o kas kita – radus dalintis, ką ne visi geba. Moka tik išrinktieji. Priimti širdin duota mums visiems, lieka tik sustoti ir apsižvalgyti. Patys to nežinodami, turime neišsemiamą palikimą tų išskirtinų žmonių, kurie protu ir širdimi stengėsi suvokti beribį, amžiną ir paslaptingą pasaulį, kurių darbuose atsispindi artumo su gamta išgyvenimai, nes jiems “gyvybė – jų tėvynė”... Tarp jų – ir M. K.Čiurlionio prisilietimas prie gamtos, savitas ieškojimas joje stebuklo...

    Daugelis pažinojusių M.K.Čiurlionį prisimena jį žvelgiantį į dangų. Jau pirmaisiais konservatorijoje studijų metais (gal ir anksčiau) Čiurlionis mėgdavo stebėti debesis, medžius įžiūrėdamas juose fantastiškų figūrų, taip pat įsiklausyti į skirtingą vėjo šlamesį rugiuose, avižose, grikiuose į jų “kalbą”

    Studijuodamas Varšuvos muzikos institute, Čiurlionis buvo pamilęs savo geriausio draugo seserį Mariją Moravską. “(...) Pasivaikščiodami žiūrėdavome į dangų, debesyse ieškodavome fantastiškų figūrų, ir tai buvo mūsų pasivaikščiojimų pramoga” (iš M. Moravskos prisiminimų). Sofija Čiurlionienė pamena M. K.Čiurlionio pomėgį grožėtis gamta: „...Dabar man, po tiek metų ypatingai išryškėja, kaip Konstantinas gyveno nuolat gamtos grožyje pasinėręs, kaip kiekviena šakelė buvo jo stebėjimų objektas, gerte gėrė gėlių spalvas, o ką jau sakyti apie debesis...Syki, atsimenu, sėdėjome ant aukštos kopos netoli Naglio kalno, - ypatingai saulės nurausvintas buvo dangus, - ir staiga virš mūsų ėmė plaukti tokie keisti debesys – laivai, ir su išpūstomis burėmis laivai...

    Žiūrėk, tavo paveikslai, - parodžiau aš. Mačiau, - matau dar šiandien, - kaip pašoko, žvalgėsi visai apsvaigęs ir akimis tą stebuklą gerte gėrė.“ (S. Čiurlionienė).

    Ypatingą dėmesį M. K.Čiurlionis, kaip ir poetai A. A. Fetas, V. V. Majakovskis, I. A. Buninas, bei dailininkai I. I. Leviatanas, K. Leronas skyrė kamuoliniams debesims. Kamuoliniai debesys vystosi vertikaliai. Nuo žemės pakilęs drėgnas oras adiabatiškai išsiplečia, dėl to temperatūra sumažėja iki rasos taško ir vandens garai kondensuojasi sudarydami debesį. Dėl šios priežasties debesys gali augti vertikaliai ( dėl konvekcijos reiškinio, vėjo ir t.t. ), įgaudami gražiausias ir įspūdingiausias formas. Jie dažniausiai susidaro virš sausumos, gražią dieną, kai šiltas oras kyla aukštyn. Būtent dėl savo fantastiškų formų jie ir patraukė M. K.Čiurlionio dėmesį.

    Ne be reikalo M. K.Čiurlionis savo paveiksluose debesims “įpūsdavo” gyvybės. Anot austrų mokslininkų, debesys – klestinčių mikroorganizmų bendruomenių namai. Debesyse gyvena, vystosi ir gali daugintis bakterijos, galinčios inicijuoti lietų ar net sukelti klimato pokyčius. Tačiau debesyse ne tik egzistuoja gyvybė, jie ją gali ir išgelbėti. Anot amerikiečių mokslininko Richardo Lindzeno iš Massachusetso technologijos instituto, “debesys – savotiškas akies vyzdys”, reaguojantis į temperatūros pokyčius taip, kaip vyzdys reaguoja į šviesą. Aplinkui sušilus, padangė išsigiedrija o kai yra vėsiau, debesimis užklotas plotas išsiplečia ir padeda sulaikyti šilumą.


 

Diena. 1904

 

    Lindzenas paskaičiavo, kad ši neigiamo grįžtamojo ryšio kilpa gerokai sumažins anglies dvideginio tankio atmosferoje iššauktą globalų temperatūros didėjimą. Anot jo, anglies dvideginio kiekiui padvigubėjus, mūsų planetos vidutinė temperatūra turėtų išaugti ne 4C, kaip iki šiol buvo manoma, o tik 1C. Tad kol aiškinasi „debesies – akies“ įtaką Žemei, tvirtai galima teigti, kad senovės žmonės didelę reikšmę skyrė debesims, nes jie žinojo, kad debesys lemia lietų, reikalingą gamtai, augmenijai, derliui...Garbindami lietaus ir debesų dievus, prašydavo malonės, dėkodavo jiems, kurdavo himnus. Tad visa tai M. K.Čiurlionis ir siekė akcentuoti paveiksle „Himnas“, pavaizdavęs figūras, giedančias iškilmingą himną gamtos valdovui.


Himnas. 1906

Karalaičio kelionė.

 

    Nevienodi ir M. K.Čiurlionio medžiai. Paslaptingas sugretinimas: medis – ranka, medis – karalaitis ir t.t. O kiti išmėtyti ir išretinti, įbesti ir ištįsę ligi dangaus, o jų lapija – tai jau debesys Ir auga ligi pat dangaus, nes jie nori augti ligi pat saulės, o saulė ir kviečiasi kiekvieną augalėlį, kai „atkopdama budina svietą ir tamsumas pasišalina“. Ji kiekvieną žolę ir medelį padaro pilną gyvybės jėgų.

    Ar galima mene parodyti tą vidinę gamtos jėgą ir veržimąsi? Taip, ir mes tai matome. Be to, paveiksle viskas srovena: iš žemės drėgmė kamienais į dangų, iš dangaus rasa atgal į žemę. Kilimas ir sugrįžimas gamtoje sudaro vandens apytakos ratą – gyvybės ratą. Toks medžių didinimas leidžia šį ratą vaizdžiai parodyti.


 

 

Vasara. 1907 - 1908

 

    M. K.Čiurlioniui kiekvienas medis yra kosminis medis, nes skelbia tą patį, ką kosmosas. Tačiau pasaulio centre tėra vienas medis – amžino gyvenimo arba pažinimo medis, suprantamas kaip pasaulio ašis, laikanti visatą. “Visatos medis” buvo garbinamas mūsų protėvių manant, kad “visata – tarsi milžiniškas medis, įkūnijantis jos judėjimo, o kartu ir gyvybės idėją. Jo šaknys – žemė ir vandenys, kamienas – augalų ir gyvūnų pasaulis, šakos – oras, dangaus sfera...” Manoma, kad toks medis pavaizduotas M. K.Čiurlionio “Žvaigždžių sonatose”.

    M. K.Čiurlionio gamtos pasakoje svarbus vaidmuo tenka griaustinio, žaibo ir audros dievui Perkūnui. Nors jis kartais atkeliauja į žemę, pagrindinė jo buvimo vieta – dangus, padangės, padebesiai. Dėl to jis laikytinas dangaus, tiksliau – atmosferos dievu, kurio pirmasis pasirodymas pavasarį buvo vertinamas kaip reikšmingas įvykis, nes atverdavo naują metų ciklo periodą žmonių gyvenime ir ypač ūkinėje veikloje. Tačiau pirmoji perkūnija, kuri taip ryškiai pastebima M. K.Čiurlionio paveiksle „Perkūnas“, pavaizduota kaip ranka paleidžianti vieną žaibą – ne vien gamtiškasis pavasario ženklas. Iš tikėjimų galima spręsti, kad pirmoji perkūnija turėjusi


Perkūnas. 1909

 

Žaibai. 1909

 

    sakralizuojančios galios. Įsivaizduota, kad per žiemą – tamsųjį metų laiką – žemėje susitelkdavusios žmogui nepalankios jėgos. Iki pirmo griaustinio nei liestis su tokia užteršta žeme bei jos objektais laikytina esant pavojinga, nes manyta žemės paviršiuje, vandens telkiniuose tūnant velnią. Ištremti jį iš šių gamtos objektų galėdavęs tik pirmasis griausmas pavasarį. Tuo kasmet kartojamu veiksmu griaustinio dievas pašventindavo žemiškąją erdvę, padarydavo ją tinkamą gyvenimui bei įvairiopai žmogaus veiklai. Manoma, jog po pirmos perkūnijos žemė tampanti švari, šventa, kupina gyvastingumo. Dabar jau įvairiais būdais siekiama priglusti prie žemės, būti kuo arčiau jos, kad iš atsigavusių po žiemos negandų pievų ir laukų žmogus gautų fizinių ir dvasią stiprinančių jėgų, galėtų apsivalyti, atgimti, sustiprėti.

    Tautosakoje taip pat figūruoja septyni perkūnai: šeši geri ir vienas blogas. Yra sakoma, kad jis visą laiką tik trenkia. Pastarasis yra kuo nors išskirtinas: šlubas arba vyresnis už kitus, arba blogas, palyginti su kitais perkūnais. Šešetas ir vienas. M. K.Čiurlionis turbūt žinojo apie žmonėms būdingą septynerių metų periodą, kurio kiekvieną septynmetį vėliau ryškiai keitėsi ir jo paties gyvenimas. Kaip ir daugelio žmonių, M. K.Čiurlionio nelyginiai septynmečiai buvo neramūs, sunkesni...

    M. K.Čiurlionio gamtos pasakoje svarbus vaidmuo tenka ir Saulei. Jo kūryboje Saulės simbolis ne tik magiškas sakralinis ženklas, saugantis nuo blogio ir pavojų, bet turi ir astronominę prasmę. Kartodamas Saulę, Čiurlionis žymi ir jos judėjimą dangaus skliautu per vasaros ir žiemos saulėgrįžas (ekliptiką). Tai akivaizdu, palyginus Saulės regimojo judėjimo astronominę schemą su saulės simbolių padėtimis Čiurlionio paveiksle, kur sakraliniai saulės ženklai vartuose žymi: rytiniai (gimimo) vartus, kuriuose saulė pateka, o pirmame plane – vakarinius, kur saulė nusileidžia. Saulėgrįžos ženklina Saulės metinio judėjimo periodinį kitimą. Meno priemonėmis M. K.Čiurlionis kalba apie šviesos ir tamsos kovą Saulės kely (tai kosmiškai suvokiamas dienos ir nakties svyravimas, gamtos atbudimas ir nykimas.


Saulė sonatos.Alegro.

 

 

 

    Dailininko kūriniuose optinės iliuzijos reiškinys. Saulę ir mėnulį mes matome beveik vienodu erdviniu kampu, kuris sudaro tik 0,5. Kiekvienas jų regimasis plotas užima vos vieną šimtatūkstantąją dalį dangaus ploto. Tuo sunku patikėti – šiuos dangaus kūnus mes vaizduojamės kur kas didesnius. Piešiniuose saulė turėtų būti pavaizduota 2 mm skersmens. Perspektyvos iliuzija – mums įprasta, jog artėjantis prie horizonto daiktas tolsta ir tuo pačiu mažėja. Tad intuityviai laukiam, jog ir saulė, bei mėnulis prie horizonto atrodys mažesni, o jų kampinis dydis išlieka tas pats. Tą netikėtą pastovumą vietoj laukto sumažėjimo suvokiame kaip šviesulio padidėjimą. Šia optine iliuzija M. K.Čiurlionis kūriniuose pasinaudoja šviesos metaforai išryškinti.


 

Regėjimas (1904-1905)

   

   Dieną mus žavi saulė ir dangaus mėlynė, naktį – tūkstančiai žvaigždžių ir beribė dangaus tamsa. Vadinasi, yra saulė – dangus šviesus ir mėlynas, nėra saulės – dangus tamsus ir niekas nekliudo spindėti žvaigždėms. Taigi tiktai saulė dieną nudažo dangaus skliautą ir paslepia žvaigždes. Tačiau, nors dailininko paveiksle „Regėjimas“ saulė ir šviečia , vis tik aplinka spindi tamsa, kurioje akį sušildo dar regimi, trumpučiai saulės spinduliukai, nuo kurių ir dangus, ir jūra dvelkia ramia, tačiau kartu ir bauginančia žalsva tamsa. O nuo jos taip pat patamsėja iš tikrųjų turėjęs būti šviesus čia matomas optinis reiškinys – halas – kryžius ir blyškus lankas apie saulę, susidarantis lūžus ir atsispindėjus šviesos spinduliams lediniuose debesų kristaluose ir galintis pasirodyti įvairiais pavidalais: šviesiais ratilais, lankais, stulpais, dėmėmis aplink Saulę, Mėnulį ar žvaigždes bei horizontaliais ratilais.

   Žmones stulbina nepaprastas smaragdinis žaliojo spindulio tonas, nutvieskiantis visą šio paveikslo dangų. O jūrą Čiurlionis Palangoje lankydamas kiekvieną dieną, matyt, žaliąjį spindulį galėjo regėti net ne vieną kartą, todėl paveiksle ir atsispindi visos aplinkybės spinduliui pasirodyti: ryški horizonto linija, kokią savo piešinyje ir pavaizdavo dailininkas, ryškiai atskirdamas dangų ir jūrą saulės spindinčiais spinduliais bei artėdama prie horizonto išliekanti baltai gelsva ir akinančiai ryški saulė.

   Žaliasis spindulys – matomas saulei leidžiantis arba tekant, dažniau stebimas prie jūros. Saulės spindulių difrakciją (bangų užlinkimą, perkirtus kiūtį) atmosferoje lydi jų dispersija, t.y. išsiskaidymas į spektrą. Ypač jis akivaizdus saulei leidžiantis, kai virš horizonto matomas tik pats saulės disko kraštelis. Paskutinis besileidžiančios saulės spindulys, išsiskaidymas į spektrą, sudaro spalvotų spindulių vėduoklę. O kadangi mūsų akys jautriausios žaliai šviesai, todėl ir paskutinis spindulys atrodo žalias. Taip būna, jei žemutiniame atmosferos sluoksnyje nėra vandens lašelių, dulkių. Jeigu jų yra, sklisdami šiuo sluoksniu šviesos spinduliai išsklaidomi.

   Škotijoje sakoma, kad tas, kuris nors kartą išvys žaliąjį spindulį, niekada nepadarys klaidos širdies reikaluose ir jį visuomet lydės laimė. Nors, anot škotų, Čiurlioniui turėjo nusišypsoti laimė, visas paveikslas „Regėjimas“ skendėja tamsiose spalvose. Matyt, dailininkas čia vaizdavo tuomet užplūdusių tamsiųjų jėgų (blogio) ir gėrio kovą, praeities ir dabarties supriešinimą. O gal besileidžiantį pavasarį, kurį žymi žalia spalva? Tai juk vandens, gyvybės, šviežumo spalva, esanti tarp pragaro liepsnos raudonio ir dangaus mėlynės. Blogio ir gėrio kovą, taip pat simbolizuoja miraže atsispindintis, saulėlydyje kylantis altorius Jehovai ir aplink jį apsivyniojęs žaltys, simbolizuojąs dabarties ir ateities ryšį bei Kristaus nukryžiavimo būseną, žmonių išvadavimą nuo nuodėmių. Lietuviai, kaip ir kitos Europos tautos tikėjo, kad žalčiai ar gyvatės gali sukelti lietų, „gerdami“ saulę. Juk iš tikro šviečiant saulei, ropliai guli atsukę į saulę nasrus ir „geria“ saulę. Žmonių manymu, nuo to saulė pradedanti silpniau šildyti, dangus pradedąs niaukstytis, ateinąs lietus. Žalčio santykis su saule mitologijoje yra dualistinis: savo galybę semiasi iš saulės, bet tuo pačiu metu ir nusistatęs prieš ją. Gal žaliojo spindulio saulės „užgrobimas“ reiškia , kad blogis čia „Regėjime“ pranašesnis?

   Saulė – dievo valdomos būtybės personifikacija, šviesos ir kartu aukščiausio kosminio proto, šilumos, ugnies, gyvybę teikiančio principo įsikūnijimas. Saulės dievai dažnai miršta pasinerdami po vandeniu (kaip besileidžianti saulė), todėl panirimas vandenin per ritualines maudynes reiškia grįžimą į būvį, kuriame dar neturima formos, o išnirimas – formos įgavimas, naujas gimimas. Vanduo reiškia atgimimą, kai miršta „ senas“, o gimsta „naujas“ žmogus. Gal Čiurlionis matydamas miraže išnyrantį Jehovos altorių atgimė? „ Atsimeni Palangą? ...O audros artėjimą, jos augimą ir galybę ar atsimeni? Šiandien Palanga jau pasikeitė ... ir tik viena jūra liko tokia kaip buvus: tas pats nuostabus, slaptingas, nesuvokiamas ūžesys, ir toks pat, ir tas nekaltas mėlynumas toks pat kaip tada, sidabriniai rytmečiai, snaudžiančios miglos, kaip ir seniau viršum jūros. Taip, kaip ir seniau, saulėlydyje kyla Jehovai dideli altoriai. Į kuriuos žiūrėdami su Zose apstulbome taip, kaip tada su tavimi, broleli mano.“ Kas žino , kas tuomet slėgė didįjį menininką . Gal ir nostalgija gražiems laikams, nostalgija praeičiai... Tik viena aišku – jame tvyrojo sumaištis.

   Kiekvienas M. K. Čiurlionio paveikslas – susikaupimas ties konkrečiu gamtos reiškiniu, jo paslapčių ir sielos mintimis nusakytas. Tuo tarpu M. K. Čiurlionis rašė “…buvo ir tokių, kurie žiūrėdami į mano paveikslus, juokėsi iš jų. Noriu, kad suprastų mane…

   

    Literatūra:

    1. P. Dundulienė. Žalčiai Lietuvių Pasaulėjautoje ir dailėje. V, 1996.

    2. M. K. Čiurlionis, V, 1975.

    3. M. K. Čiurlionio. Žodžio kūryba, V, 1997.

    4. M. K. ČiurlioniS. Paveikslai, eskizai, mintys. 1997.

    5. R. Rakauskas. Vilties šviesa, V, 1953.

    6. D. Kimtienė “Pasaulis chemiko akimis“, V, 1988.

    7. P. Košuba. M. K.Čiurlionio „Zodiako ciklas“, Pergalė, 1976.Nr.5.

    8. R. Neimontas. Rytai ir Lietuva, V, 1988.

    9. Simbolių žodynas. V, 1996.

   10. Lietuvos aidas. 1995-09-22.

   11. N. Laurinkienė. Senovės lietuvių dievas Perkūnas, V, 1986.

   12. Ryšių technikos naujienos, 2001.

   13. http://www.ciurlionis.lt/

   14. http://www.kopos.lt/

   

    Liucija Mončienė, fizikos mokytoja ekspertė, Palanga.

 

Už informacijos autentiškumą pateiktą straipsnyje atsako straipsnio autorius.

Į viršų


Google
 

IRKLAKOJIS - aktyvus poilsis ir pramogos Neringoje

Pradžia * Neringa * Atvykimas * Skelbimai * Parduoda * Renginiai

Apgyvendinimas: Nida * Preila * Pervalka * Juodkrantė * Palanga * Nuoma žiema

© Šio tinklapio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso tinklapio savininkui. Tinklapio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tinklapio administratorius: info