Ją vadina gražiausiais vardais – Baltijos perlu, nuostabiu gamtos kūriniu, o ieškantieji grožio, harmonijos ir ramybės čia atranda rojų.
Kuršių neriją, unikalų gamtos kampelį, stulbinantį didinga smėlio kopų simfonija, UNESCO įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą. Kad ši moteriškai trapi ir bet kokiems iššūkiams itin jautri vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija išliktų savita bei patraukli, nuolat tenka kovoti ir su žmogaus klaidomis, ir su smėlį pustančiais vėjais.
Smėlis – tai Kuršių nerijos, beveik 98 kilometrus Lietuvos ir Rusijos Federacijos teritorija nusidriekusio pusiasalio, kūnas ir kraujas. Pasak legendos, šį sausumos ruožą, skiriantį Kuršių marias nuo Baltijos jūros, supylė geraširdė milžinė Neringa, prijuoste prinešusi smėlio ir jo išbėrusi, kad jis pastotų kelią bangoms ir vėjui, o žvejai turėtų ramią įlanką. Tas ruožas labai siauras. Net plačiausioje vietoje ties Bulvikio ragu netoli Nidos nerija tėra 3,8 km pločio, o siauriausią jos vietą palei Rybačij gyvenvietę Kaliningrado srityje galima vos ne rankomis išmatuoti – tik 380 metrų.
Neįkainojama Kuršių nerijos vertybė – unikalus jūros, vėjų bei žmonių sukurtas ir lengvai pažeidžiamas kraštovaizdis su aukščiausiomis Šiaurės Europoje kopomis bei į marias išsišovusiais kyšuliais. Didžiausias, daugiau kaip 67 metrų aukščio, smėlio kalnas yra, Lietuvai priklausančioje 52 km ilgio šiaurinėje nerijos dalyje, netoli Preilos. Jis vadinamas Vecekrugo kopa. Šis vardas kadaise čia gyvenusių kuršių kalba reiškia seną smuklę, kuri, matyt, ir buvusi papėdėje. Visa Vecekrugo kopa apaugusi kalninėmis pušimis skirtingai nei tik keliais metrais už ją žemesnis aukščiausias rusiškosios dalies smėlio kalnas, pavadintas žymaus miškininko Franco Efo, savo gyvenimą paskyrusio kopų slinkimui sulaikyti, vardu. Efo kopa yra išlaikiusi pirmapradį vaizdą – iš tolo boluoja jos smėlio viršugalvis. Apskritai rusiškojoje nerijos dalyje daugiau išliko atvirų, neapaugusių sumedėjusia augalija kopų.
Kai iš smėlio žaismo radosi savita Baltijos Sachara, paukščiai ir vėjas čionai užnešė sėklų. Pamažu smėlis apaugo žole, ėmė augti miškai, jį patikimai uždengę. Jie ošė tūkstančius metų, kol žmogus nepradėjo jų kirsti. Iškirtus miškus, smėlis apsinuogino ir vėjas ėmė jį ginti nuo jūros marių link, užpustydamas namus, laukus, kelius. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą. Tik XVIII a. pabaigoje žmogus pradėjo taisyti savo klaidas – smėlį ėmė tvirtinti sodindamas želdinius ir medžius. Reikėjo kruopštaus ne vienos kartos triūso, kol pavyko pažaboti smėlio stichiją. Miškininkų vadovaujami vietos žmonės nuveikė didžiulį darbą. Jie apželdino slenkančias kopas ir per visą neriją suformavo apsauginį kopagūbrį, kuris sustabdė smėlio pustymą nuo jūros pusės.
Tai unikalus objektas, kuriam sukurti prireikė ne vieno dešimtmečio. Iš pradžių žmonės paplūdimyje sukaldavo kuoliukų eiles. Ši kliūtis sulaikydavo į nerijos gilumą migravusį smėlį, ir jis pamažu kaupdavosi į kauburį. Į tą kauburį tvarkytojai vėliau smeigdavo naujas kuoliukų eiles ir taip jis augo. Galutinai susiformavęs kopagūbris buvo apželdintas ir vietomis apipintas vytelėmis.
Tokio masto pajūrio kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje – bene vieninteliai pasaulyje. Į tai buvo atsižvelgta ir 2000 metais ją įtraukiant į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Oficialus kriterijus skambėjo taip: "Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuolatinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. Po pražūtingos žmogaus veiklos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala panaikinta, nes XIX a. buvo vykdomi nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar".
Kuršių nerijos kraštovaizdžiui bei gamtai išsaugoti Lietuva ir Rusija įsteigė po nacionalinį parką. O saugoti išties yra ką. Pradedant nerijos gamtinės struktūros stuburu – didžiuoju kopagūbriu ir jo senosiomis, vadinamosiomis parabolinėmis, taip pat baltosiomis, pilkosiomis, arba mirusiomis, bei pustomomis kopomis ir baigiant kultūriniu paveldu – etnografinėmis žvejų sodybomis, senosiomis vilomis, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniais sluoksniais.
Daug pastangų aplinkosaugininkams kainuoja ne tik atkakli kova su vėjo galiomis už kopų išlikimą, bet ir jų apsauga nuo poilsiautojų, nepaisančių draudžiamų ženklų ir klajojančių kur jiems patinka. Tačiau į žmonių lankymąsi ypač jautriai reaguoja pustomos kopos. Mokslininkai apskaičiavo, kad kiekvienas žmogus, lipdamas ar leisdamasis stačiais kopų šlaitais, išjudina kelias tonas smėlio. Todėl į jas lipti abiejuose nacionaliniuose parkuose – tiek Lietuvos pusėje, tiek Rusijos – galima tik nutiestais lentiniais takais. Unikalios gamtos apsaugą Kuršių nerijoje sustiprinti šiltojo sezono metu, kai čia plūsteli didžiuliai poilsiautojų srautai, nuo praėjusios vasaros padeda nenutrūkstamas iš kitų šalies regionų atsiųstų mobilių aplinkosaugininkų grupių budėjimas.
Nors ir labai atidžiai praėjusią vasarą Kuršių nerijos miškininkai nepailsdami stebėjo sausros kamuojamus miškus, gaisrų nepavyko išvengti. Labiausiai ugnis nusiaubė Smiltynės miškus. Čia gegužės pradžioje kilęs gaisras apėmė net apie 250 ha plotą. Jo priežasties taip ir nepavyko išsiaiškinti. Daug mažiau miško būtų nukentėję, jei nebūtų susiklosčiusios itin palankios sąlygos gaisrui plisti. Pirmiausia Kuršių nerijoje buvo taip sausa, kad ši panėšėjo į dykumą. Antra, čia vyravo stiprūs, dažnai kryptį keičiantys vėjai. Tokios meteorologinės sąlygos susidaro kartą per penkiasdešimt–šimtą metų. Todėl Smiltynės miškuose faktiškai nebuvo nei pažeminio, nei viršutinio gaisro – ugnis plito aukšta ištisine siena. Tai priminė naftos produktų degimą.
Ne visi medynai šiame plote visiškai sudegė. Labiausiai nukentėjo kalninės pušys, kurių čia augo daugiausia. Jos sodintos daugiau kaip prieš 100 metų slenkančiam smėliui stabdyti. Tai atvežti, natūraliai Lietuvoje neaugantys medžiai. Anksčiau ar vėliau juos būtų reikėję pakeisti paprastosiomis pušimis, nes kalninės pušys savaime neatsikuria. Biologinės įvairovės požiūriu tai nėra vertingi medžiai. Visi nerijos kalnapušynai jau seniai yra peraugę ir prikaupę tiek degios medžiagos, kad beveik neįmanoma užtikrinti efektyvios priešgaisrinės apsaugos. Tačiau bet kuriuo atveju miško gaisras yra skaudi nelaimė lietuviams, kurie nuo seno glaudžiasi prie girios. Medžių praradimas sukelia problemų, ypač estetiniu požiūriu.
Ką daryti su išdegusiu mišku tariamasi su mokslininkais ir ekspertais. Vieni mano, kad neverta sielotis dėl sudegusių menkaverčių brūzgynų ir stengtis tuoj juos vėl apsodinti. Jie siūlo palikti išdegusį plotą savaiminei gamtos raidai. Tokiu atveju atsirastų didesnė atvirų smėlynų įvairovė, daugiau patrauklių vietų lankytojams. Vakarų šalys jau senokai taiso klaidas savo pajūrio smėlynuose, šalindamos praeityje įveistus dirbtinius želdinius ir didindamos natūralios gamtos plotus. Kita nuomonė – išvalyti gaisravietę ir ją vėl užsodinti kalninėmis arba paprastosiomis pušimis. Taip pat siūloma palikti netvarkytą nedidelį išdegusį plotą, kad jis bylotų žmonėms, kuo baigiasi miško gaisrai. Panaši iškalbinga mirusių medžių ekspozicija yra netoli Juodkrantės, kur įsikūrusi kormoranų kolonija.
Ramioji Kuršių nerija su savo plačiais kvarcinio smėlio paplūdimiais ir natūralia gamta masina ne tik poilsiautojus. Ją labai pamėgo sparnuočiai. Čia peri Europoje nykstančių ir saugomų rūšių paukščiai: juodieji pesliai, jūriniai ereliai, lygutės, dirvoniniai kalviukai ir kt. Pavasarį ir rudenį nerija tampa svarbia poilsio vieta praskrendantiems paukščiams. Ja eina itin svarbus jų migracijos kelias, kuriuo per dieną kartais pralekia daugiau kaip keli šimtai tūkstančių sparnuočių.
Tačiau viena Europos Sąjungos šalyse privaloma saugoti paukščių rūšis ir Kuršių nerijos gyventojams, ir aplinkosaugininkams kelia daug rūpesčių. Tai didieji kormoranai. Jie iki praėjusio amžiaus vidurio Baltijos šalyse buvo gana reti. Šie paukščiai staiga išplito pastaraisiais dešimtmečiais. Lietuvoje pirmas kormoranų lizdas buvo aptiktas 1985 m. Elektrėnų marių saloje. Didžiausia šalyje kormoranų kolonija įsikūrusi Juodkrantėje. Čia šiemet perėjo apie 3 tūkstančius kormoranų porų.
Nors šiuos paukščius saugoti ir įpareigoja ES reikalavimai, Lietuvos aplinkosaugininkai juokauja, kad kormoranai neturės diplomatinės neliečiamybės. Nuo jų labiausiai kenčia kolonijoje esantis miškas. Iš nacionalinio parko įrengtos apžvalgos aikštelėje prie Juodkrantės gerai matyti mirusi senoji nerijos giria – medžiai nuo šių paukščių išmatų nudžiūsta per keletą metų. Palikę mirusius medžius, kormoranai keliasi į žaliuojančius medynus.
Blogu žodžiu šiuos paukščius mini ir vietos žvejai, nes jie išgaudo mariose žuvis. Siekiant sumažinti kormoranų skaičių, jų perėjimo metu leidžiama naudoti garsines bei kitas priemones, taip pat juos medžioti visuose medžioklės plotuose, o su leidimais – ir žuvininkystės ūkiuose. Tačiau išgąsdinti aukštose pušyse lizdus susisukusius kormoranus ne taip paprasta. Jie prie triukšmo ilgainiui pripranta ir galiausiai nebereaguoja. Šaudyti – taip pat neefektyvus būdas. Kaip rodo užsienio šalių, susidūrusių su tokia problema, patirtis, geriausia neleisti išsiristi naujiems paukščiams.
Siūlymų kormoranus gaudyti ir iš jų gaminti patiekalus pasigirdo greičiausiai prisiminus unikalų paprotį Kuršių nerijoje – varnų gaudymą ir jų ruošimą maistui. Jis atsirado greičiausiai tais laikais, kai į akis dažnai žvelgdavo badas. Varnas viliodavo degtinėje išmirkytais grūdais, džiovintomis musmirėmis ir pan., o spąstams panaudodavo senus tinklus. Jas kepdavo, virdavo, šutindavo, o rudenį prisūdydavo net po kelias statines. Tačiau šis paprotys jau nugrimzdęs į praeitį. Kaip ir archajiška žvejo buitis. Ją primena tik etnografinė žvejo sodyba. Seni nendrėmis dengti mediniai tradiciškai rusvai ir mėlynai dažyti žvejų namai harmoningai įsiliejo į nerijos kraštovaizdį.
Riba tarp gamtos ir žmogaus valdų – labai subtili, bet vis dėlto yra. Svarbu jos neperžengti, antraip gali būti prarastas ir visas Kuršių nerijos žavesys. Tačiau pastaraisiais metais ėmė grėsti pavojus, kad ta riba bus peržengta, gausėjant neteisėtoms statyboms ir pažeidimams rekonstruojant statinius. Su šia problema susiduriama ir rusiškojoje Kuršių nerijos dalyje.
Paaiškėjus statybų savivalės mastui vertingiausioje Lietuvos saugomoje teritorijoje, kilo skandalas. Šalies Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad neteisėti statiniai Kuršių nerijos nacionaliniame parke turi būti nugriauti, o jiems statyti leidimus davę pareigūnai nubausti. Buvo pakeistas parko direktorius, atsistatydino tuometinė Klaipėdos apskrities viršininkė. Neteisėtoms statyboms užmestas ir teisinis apynasris. Vienas svarbiausių žingsnių – neseniai Seimo priimtos Statybos įstatymo pataisos, kurios nebeleidžia įteisinti savavališkai pastatyto statinio. Kaip sakė aplinkos ministras, šiuo metu 19 bylų dėl neteisėtų statybų ar statybos pažeidimų Kuršių nerijoje jau yra teismuose, 16 atvejų medžiaga perduota prokuratūrai, o dar 7 atvejais ją rengiama pateikti.
Visuomenėje vyksta diskusijos, ar reikia griauti jau pastatytus, kad ir neteisėtai, namus, kurie kainuoja didžiulius pinigus. Griovimo šalininkai remiasi Kroatijos pavyzdžiu, kur buldozeriais nugriautos gražiausios vilos, pastatytos per arti jūros, nors jų savininkai buvo gavę visus būtinus leidimus. Kroatijos teismai vyko tik keletą mėnesių. Buvo konstatuota, kad leidimai statyti buvo išduoti pažeidus įstatymus, todėl nukentėjo visuomenės interesas. Teismai įpareigojo tuos pastatus nugriauti, ir jokių kompensacijų jų savininkams valstybė nemokės.
Pastaraisiais metais skambėję siūlymai Kuršių neriją paversti aktyvaus poilsio kurortu, per marias statyti automobilių tiltą, įrengti oro uostą ir pan., sukėlė ne tik aplinkosaugininkų, bet ir šalies Prezidento susirūpinimą. "Ar Kuršių nerija ilgainiui taps dar vienu urbanistiniu kurortu, ar bus stengiamasi išlaikyti nacionalinį parką kaip valstybės saugomą teritoriją, kurią UNESCO pripažino pasaulio paveldo dalimi? Aš palaikau pastarąjį variantą ir esu pasirengęs jį ginti", - pabrėžė Prezidentas Valdas Adamkus. Jo nuomone, Kuršių nerijos nacionalinį parką reikia vertinti ne kaip vieną iš Lietuvos savivaldybių, bet kaip valstybinį statusą turinčią teritoriją, kurioje žmogaus veikla turi būti griežtai reglamentuota. Prezidentas numato pateikti įstatymų pataisas, kurios nustatytų didesnius reikalavimus išduodant leidimus statyboms Kuršių nerijoje ir neleistų įgyvendinti visai ekosistemai grėsmingų projektų.
Šaltinis: žurnalas "Made in Lithuania" 2007.
© Šio tinklapio visos turtinės ir neturtinės teisės priklauso tinklapio savininkui. Tinklapio naudojimas komerciniams, profesiniams ir kitokiems ne asmeninio pobūdžio tikslams yra draudžiamas ir užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tinklapio administratorius: info